KAIP PROKURATŪRA IR TEISMAI IMPERATYVIAI BEI SKIRTINGAI GALI KONSTATUOTI, KAD BESIKREIPIANT DĖL SMURTO, BALTA YRA JUODA, O JUODA YRA BALTA IR KAIP TAI PAŽEIDŽIA ŽMOGAUS TEISES Į TEISINGĄ BEI NEPRIKLAUSOMĄ TEISMĄ IR GALI TURĖTI ĮTAKOS PASITIKĖJIMUI TEISMAIS

Kartais atėję į priėmimą žmonės skundžiasi, kad, apskritai, nepasitiki teisėsaugos institucijomis, kurios dirba “chaotiškai“ nenuosekliai, skirtingai traktuoja analogiškus faktus, nesilaiko Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimų dėl vienodos praktikos taikymo.

Tai paneigia, kartais besiteisinančių dėl nepasitikėjimo teismais teismų atstovų argumentus, jog pralošusi pusė visada lieka nepatenkinta, todėl ir teigia, kad nepasitiki teismais. Galima pastebėti, kad dėl nepasitikėjimo teisėsauga, panašiai šneka ir tie, kurie laimi bylas, ir tie, kurie jas pralaimi.

Prieštaraujančiam ne tik teisei, bet ir Aukščiausiojo teismo praktikai bei sveikam protui, galima palyginti dvi teisėsaugos nagrinėtas bylas dėl smurto, kur galima konstatuoti, kad teisėsauga imperatyviai nusprendžia, kad juoda yra balta, o balta yra juoda. Ir vargu, kad asmuo, kurio naudai priimtas palankus jam sprendimas teigiant, kad juoda yra balta, turės nuomonę, jog byla yra išspręsta teisingai, nors pats bus patenkintas dėl tokio neteisingo teisėsaugos imperatyvo jo asmeniui, bet kartu suvoks, kad tai ne teisės viešpatavimas, o teisės iškraipymas.

Vienas faktas - kaimynė mediniu, užaštrintu kuolu, tyčia smogė ir pradūrė kaimynui pilvo pilvaplėvę, kad neva keliu, šalia kaimynės namo, varomos kaimyno avys, suėdė ant kelio nukritusius kaimynės obuolius (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-38477-18) padarydama kaimynui sunkų sveikatos sutrikdymą pagal LR sveikatos apsaugos, teisingumo, socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. V-298 „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 6.6.9. punktą, tolesnis tyrimas buvo nutrauktas, motyvuojant, jog kaimynės kaltei pagrįsti nėra įrodymų. Padariusi šią veiką kaimynė, atvykusiems į įvykio vietą pareigūnams prisipažino, kad tai ji dūrė kaimynui į pilvą su lazda, o vėliau jau teigė, kad kaimynas pats susižeidė.

Prokurorė, nežiūrint į tai, kad kaimynas gulėjo ligoninėje ir buvo operuojamas, pati įvertino tai nežymiu kaimyno sveikatos sutrikdymų ir, kad nėra įrodymų, jog tą padarė kaimynė bei tyrimą nutraukė.

Vyriausiasis prokuroras ir teismai atkartojo tą patį motyvą, kad įrodymų, jog tą padarė kaimynė nėra ir byla nutrauktina, kadangi reikia remtis In dubia pro reo principu, jog visos abejonės vertintinos įtariamojo naudai.

Palyginimui kitas faktas dėl tariamo smurto baudžiamojoje byloje Nr.1-66-1181/2023, prasidėjusioje 2019 metais ir pasibaigusioje tik 2024 metų antroje pusėje, nebuvo paisoma ne tik „In dubia pro reo“ principo, teisės apskritai, bet ir sveikos logikos. Kai, vykstant skyrybų procesui, sutuoktinė iškvietė policiją teigdama, kad sutuoktinis sudaužė jos telefoną, o po kiek laiko teigė, kad jis neva jai apdraskė ranką, vėliau sutuoktinė dar pareiškė, kad prieš metus jis ją spardė, kad net kojos pirštą sau nuo spardymo sulaužė. Sutuoktinis buvo nuteistas už abi tariamas veikas, nežiūrint į tai, kad tam nėra jokių įrodymų, to niekas nėra matęs, pats sutuoktinis neturi jokios priklausomybės, nevartoja alkoholio, pagal išsilavinimą yra gydytojas ir nėra jokios informacijos, kad jis kada nors, prieš ką nors, būtų naudojęs net mažiausią smurtą.

Įdomus momentas šioje byloje yra tai, kad sutuoktinė, kurį laiką, jau buvo „atšalusi“ sutuoktiniui, darėsi plastines veido ir kito kūno grožio operacijas, ruošėsi skyryboms ir sutuoktinius jungė tik buitis. Sutuoktinė inicijavo skyrybų procesą ir dalinant bendrą šeimos turtą civilinėje byloje, siekė įrodyti baudžiamojoje byloje, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės, kaip tariamo smurtininko ir dėl to, jai priklauso didesnė bendro turto dalis.

Sutuoktinis, nežiūrint to, kad byloje nėra jo tariamo smurto įrodymų buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismas, iš esmės atkartojo pirmos instancijos teismo argumentus dėl sutuoktinio tariamos kaltės, o Aukščiausiasis teismas netenkino kasacinio skundo motyvuodamas, kad įrodymų nerenka ir nevertina, nors pirmųjų instancijų teismai akivaizdžiai pažeidė Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką dėl įrodymų rinkimo ir jų vertinimo.

Ar visada visų trijų instancijų teismų sprendimai dėl priimto nuosprendžio yra galutinis baudžiamosios atsakomybės asmeniui verdiktas?

Bendroji jurisprudencija, taip pat ir teisės mokslas konstatuoja, kad iš visų nuteistųjų kriminaline bausmę asmenų, apie 0,2 % yra nuteisiami nekaltai.

Viena iš tokių priežasčių gali būti ir tai, kad dėl kažkokių tai aplinkybių, nepakankamai objektyviai galėjo būti atliktas ikiteisminis tyrimas ir tokio kaltinamojo akto pagrindu, teismai priėmė nepakankamai pagrįstus sprendimus (nuosprendžius) nuteisdami asmenį kriminaline bausme.

Vėliau, analizuojant ikiteisminio tyrimo bei teismų procesus, gali paaiškėti, jog labai svarbios veikos įrodomumui bei kvalifikavimui aplinkybės, tyrimų metu nebuvo žinomos.

Net ir po asmens nuteisimo, advokatas atlikdamas analitinį teisinį darbą, gali padėti asmeniui surasti ir nustatyti naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios gali tapti pagrindu nuteistojo asmens išteisinimui arba veikos perkvalifikavimui į lengvesnę bausmę.

Jei nuteistasis asmuo mano, kad jo byloje ne visos svarbios aplinkybės buvo ištirtos, jam būtina kreiptis į profesionalų advokatą, kad šis, atlikęs analitinį darbą, įvertintų naujai paaiškėjusias aplinkybes, susietų jas su išnagrinėta byla ir išanalizavęs tai, inicijuotų bylos procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Ar Lietuvoje užtikrinama vienoda teismų praktika vykdant teisingumą už analogiškas veikas, tame tarpe ir už turtinio pobūdžio nusikaltimus?

Iš Lietuvoje veikiančių trijų pakopų bendrosios kompetencijos teismų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paskirtis - užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Tačiau, jei ši praktika nėra užtikrinama motyvuojant bei konstatuojant LATUI skirtingus argumentus analogiškose bylose, ar tai nėra teisėtumo ir kartu teisingumo vykdymo skirtingas interpretavimas prieštaraujant LR Konstitucijai ir Teismų įstatymui įtvirtinantiems teismų konstitucinę paskirtį valstybėje?

Tokių bylų galima rasti ne vieną, tačiau labiausiai yra pažeidžiamos žmonių teisės, kai LAT skirtingai žiūri į analogiškas bylas, kuriose inkriminuojamos veikos dėl sunkių nusikalstamų veikų bei dar priteisiat kaltininkui „atlyginti“ ir didelę turtinę žalą.

Palyginimui galima paimti dvi analogiško pobūdžio bylas:

1. Byloje, du įmonės akcininkai, turintys po 50% įmonės akcininkų, bendrai veikdami tarėsi, kad akcininkas atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą, dalimis ims įmonės pinigus ir perdavinės juos kitam akcininkui, o šis pinigus neva panaudos įmonės plėtrai. Gavęs didžiąją dalį įmonės pinigų, antras akcininkas apgavo pirmąjį ir iš šių pinigų nusipirko savo nuosavybėn žemės bei susiremontavo nuosavą namą (realus antro akcininko turto pasisavinimo faktas nustatytas teismų procesų metu, tačiau jis nepatrauktas atsakomybėn dėl to, kad jam prokuroras nepareiškė kaltinimo). Teismai patraukė baudžiamojon atsakomybėn vien tik pirmąjį akcininką ne tik už apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet ir dėl įmonės turto pasisavinimo, kai turtą pasisavinęs antras akcininkas buvo žinomas, priteisdami pirmajam ir didžiulį civilinį ieškinį įmonės turtinei žalai atlyginti sumai, kurią naudojasi antras akcininkas nusipirkęs savo nuosavybėn žemės bei susiremontavęs savo namą. Antras akcininkas nebuvo patrauktas jokiai teisinei atsakomybei, tame tarpe ir dėl bendrininkavimo, nors pirmojo akcininko advokatė dėjo visas pastangas teisingumui pasiekti. Beviltiškoje situacijoje nuteistasis akcininkas kreipdamasis į kitą advokatą prašė surašyti kasacinį skundą ir kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Keista, tačiau LAT net nepriėmė nagrinėti skundo motyvuodamas, kad naujų įrodymų netiria ir nevertina, nors to ir nebuvo šios instancijos teismo prašoma (baudžiamosios bylos Nr.1-97-651/2022, kasacinio skundo Nr. DOK-3604/2023).

2. Byloje LAT aiškiai konstatavo bendrininkavimo faktą nusikalstamojoje veikoje susijusioje su sukčiavimu, turto pasisavinimu, apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, net gi asmeniui, tuo metu, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę. LAT konstatavo, kad tai, jog šis asmuo, tam tikru metu atliko laisvės atėmimo bausmę, gal kiek apribojo, bet neatėmė iš jo galimybės bendrauti su asmeniu darančiu minėtus nusikaltimus per judviejų pasimatymus ir tai įrodo antrojo siekį veikti neteisėtai, turint tikslą padėti pirmajam įvykdyti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (baudžiamosios bylos Nr. 2K-238-697/2024).

Dėl to kyla klausimas dėl LAT atsakingumo taikyti vienodą praktiką analogiškose bylose ir skirtingai interpretuoti tai kas yra teisėta bei teisinga?