KAS DAŽNAI NULEMIA TEISINGUMĄ BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE AR PROKURORO KALTINAMASIS AKTAS, AR TEISMO PROCESAS IR KAIP IŠVENGTI, KAD TEISMO PROCESAS NETAPTŲ TIK FORMALIU KALTINAMOJO AKTO ATKARTOJIMU NEĮVYKDŽIUS OBJEKTYVAUS TEISINGUMO, PAREMTO PATIKRINTAIS BEI ĮVERTINTAIS FAKTAIS, O NE VIEN KALTINAMUOJU AKTU
Baudžiamosiose bylose, kartais susiduriama su situacijomis, kai prokuroro pateiktas teismui kaltinamasis aktas tampa dominantu teismo procese į kurį žvelgiama, kaip į galutinę tiesą, pačiam teismui pakankamai neįvertinant objektyvių bylos aplinkybių, kurios gali nurodyti į priešingas prokuroro pateiktas kaltinamąsias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje ne kartą pabrėžė, kad neįrodytas kaltumas - tolygus įrodytam nekaltumui, tačiau ar visada į tai atsižvelgia prokuratūra bei Lietuvos teismai vykdydami teisingumą ir analizuojant bylas, atsakymas būtų – ne visada. Dar įdomesnė situacija, žvelgiant iš teisės turinio pusės iškyla tada, kai teismai įžvelgia asmens kaltos veikos įrodymus, tačiau negali šio asmens traukti atsakomybėn dėl to, kad taip nusprendė prokuroras neįvardinęs šio asmens kaltinamajame akte bei nepateikęs jam kaltinimo.
Ypatingai svarbu, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, asmuo turėtų savo pasirinktą advokatą, kadangi pirmieji jo parodymai, gali nulemti visą bylos eigą ir teisme, ne visada, gali pavykti, paskubomis pateiktus tyrėjui bei, kartais, tyrėjui pačiam, savaip juos interpretavus, užfiksuotus parodymus pakoreguoti arba juos sušvelninti kaltinamojo naudai.
Teisiškai keista, bet bylose pasitaiko nepakankamai ištirtos bylos, kai priimamas labiau tik formalus teismo baigiamasis aktas apkaltinant asmenį.
1. Vienoje byloje asmuo buvo nuteistas už tai, kad neva, prieš metus laiko,“ žiauriai“ buvo sumušęs sutuoktinę spardydamas ją, kad net, tariamai susilaužė sau kojos pirštą, o sutuoktinė apie tokį, tariamą jo smurtą, informavo policiją tik po vienerių metų laiko dalinant bendrą turtą civilinėje byloje. Pabrėžtina, kad šio tariamo smurto niekas nematė, nieko apie tai pasakyti negalėjo, o sutuoktinės parodymai teisme buvo prieštaringi ir neįtikinantys. Visos iš logikos išplaukiančios bylos aplinkybės rodė, kad to nebuvo ir, kad tai sutuoktinės šmeižtas. Kaltinamasis objektyviai ir logiškai su faktais įrodinėjo savo nekaltumą, ko neprivalo daryti, tačiau teismai formaliai rėmėsi tik kaltinamuoju aktu be menkiausių tam įrodymų. Pirminius parodymus asmuo pateikė ginamas valstybės garantuojamo advokato, nors objektyviai nieko, kas galėtų jį kaltinti, asmuo nepateikė. Asmuo praėjo visas teismo instancijas, tačiau ir kasacinės instancijos teismas nepriėmė nagrinėti bylos motyvuodamas, kad įrodymų, kurių apskritai byloje nebuvo, nevertina ir netikrina (baudžiamoji byla Nr. 1-66-1181/2023).
2. Kitoje byloje teismai konstatuodami faktą, kad konkretus asmuo, realiai pasisavino svetimą turtą ir juo naudojasi, bejėgiškai teigė, kad negali šio asmens patraukti atsakomybėn, nes negali išeiti iš kaltinamojo akto ribų, kadangi kaltinimas pateiktas asmeniui, kuris perdavė svetimą turtą susitaręs su besinaudojančiu šiuo turtu asmeniu ir, kad kaltinimas pateiktas tik perdavusiam asmeniui svetimą turtą, tai besinaudojantį svetimu turtu asmenį, negali traukti atsakomybėn nei už turto pasisavinimą, nei už sukčiavimą, nei už bendrininkavimą (baudžiamoji byla Nr. 1-97-651/2022).
Tai parodo, kaip svarbu yra dar ikiteisminio tyrimo pradžioje rūpintis, kad visos bylos aplinkybės būtų ištirtos ir jos būtų įtrauktos į prokuroro kaltinamąjį aktą kaltinant asmenis nusikaltimo padarymu.
