Teisinis neapibrėžtumas (nepakankama samprata) įtvirtintas LR Baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje bei pasitaikantis teismų nepakankamas atidumas renkant ir vertinant įrodymus, neapsaugo nuo žmogaus teisių pažeidimo galimybės
Teisinėje praktikoje, kartais galima susidurti su atvejais, kai baudžiamojo įstatymo norma ne apgina žmogaus teisių, o suteikia galimybę jas pažeisti nuteisiant, įrodymais nepagrįstą ir todėl, galimai nekaltą asmenį, kai, kartais, tokiais atvejais, teismai, remiasi ne įrodymais, o nepagrįstomis objektyviais faktais prielaidomis. Tokiais atvejais, žmonėms yra sunku paaiškinti kas tai: ar teisėjų nekompetencija, ar teismams manant, kad toks tariamas nusikaltimas yra nesunkus ir dėl to, neverta dėti pastangų realioms aplinkybėms išsiaiškinti, pirmųjų instancijų teismams žinant, kad Aukščiausiasis Teismas įrodymų nerenka ir nevertina pabrėždamas, jog pirmųjų instancijų teismų teisėjai aplinkybes vertina pagal savo vidinį įsitikinimą visiškai nesigilindamas ar byla yra pagrįsta įrodymais, ar jų visiškai nėra, ar tiesiog įrodymų dar trūksta. Tokia kasacinės instancijos teismų nuostata garantuoja tai, kad pirmųjų instancijų teismams priėmus iš esmės formalius, be pakankamų įrodymų sprendimus, tai neturės jiems jokių pasekmių, tame tarpe ir prestižinių. Dėl to, tokia ir Aukščiausiojo Teismo nuostata, suteikia pirmųjų instancijų teismams galimybę formaliam darbui neįvertinus, kad tokia bei panaši procesinė veikla pažeidžia žmogaus teises, žemina teismų autoritetą, verčia nepasitikėti savo valstybės institucijomis, tame tarpe ir teismine valdžia.
Neabejotinai atsiranda žmonių nepakankamas pasitikėjimas valdžia, kai susiduriama su valdžios institucijų veikla prieštaraujant Konstituciniam principui, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kartu turint daugybę pavyzdžių valstybės institucijų formalaus darbo ir kitose socialinio gyvenimo sferose, kuria aplinką, kai žmonės lieka nepatenkinti savo valstybe. Neveltui, kartais girdime ir iš jaunų žmonių neseniai baigusių mokyklą, kad savo laimingesnio ir saugesnio gyvenimo ieškos užsienyje.
Anksčiau, pateikiant bylų pavyzdžius, jau buvo rašyta, kad BK 140 straipsnis, kartu su LR apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje įstatymu, yra įrankis įvairioms neteisėtoms veikoms įgyvendinti bei egoistiniams veiksmams realizuoti turint savanaudžių tikslų. Klausimas yra tik tame, kas šiuo įrankiu naudosis: ar egoistas, ar asmuo, kuriam iš tikrųjų būtina apsaugoti save nuo smurto?
Neaiški lieka ir fizinio skausmo sukėlimo sąvoka (samprata): kada toks sukeliamas skausmas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pagal kasacinės instancijos teismo išaiškinimą - asmens patirtas fizinis skausmas turi matytis aplinkiniams. Tačiau ši teismų praktika išlieka teisine problema, kadangi pirmųjų instancijų teismai, ne visada laikosi šio kasacinės instancijos teismo išaiškinimo, o teismams to nesilaikant ir priimant sprendimus prieštaraujančius šiai praktikai, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, minėtais pagrindais, atsisako nagrinėti kasacinius skundus, nors jo formuluojama praktika ir pažeidžiama.
Man, kaip advokatui, teko ilgai „paplušėti“ ginant savo kliento teisinius interesus, kol įrodžiau ir, pabrėžtina, tik jau apeliacinės instancijos teisme, kad servetėlės dydžio sausa šluoste simbolinis, žaismingas prisilietimas prie sutuoktinės veido, nesukėlė jai fizinio skausmo ginamo baudžiamuoju įstatymu, dėl ko ši, piktnaudžiaudama BK 140 straipsniu kaip įrankiu savo neteisėtai veikai įgyvendinti, siekė apkaltinti sutuoktinį santuokos iširimu dėl jo tariamos smurtinės veikos, taip bandydama pasisavinti didesnę bendrojo turto dalį civilinėje byloje, pradėjusi prieš jį ikiteisminį tyrimą bei teismo procesą baudžiamojoje byloje.
Mūsų valdžia turėtų atlikti tyrimus: ar daugiau žmonių teisių yra galimybė apsaugoti realizuojant minėtus įstatymus, ar yra didesnė galimybė pažeisti daugiau žmonių teisių funkcionuojant šiems įstatymams?
Valdžiai tiriant tokį santykį, manytina reikėtų turėti omenyje, kad šiais įstatymais pažeidus žmogaus teises ir teismams priėmus apkaltinamuosius nuosprendžius nepagrįstų prielaidų pagrindu, atstatyti šių teisių, kai kasacinės instancijos teismas neima nagrinėti tokių kasacinių skundų, nėra galimybės. Tiek nuteistasis, tiek tariamai “apsaugotas“ nuo tariamo smurto, žinos ir savo artimoje socialinėje aplinkoje kalbės, jog priimtas teismų nuosprendis arba jo, apgaulingai naudai, arba nuteistojo nenaudai yra tik dėl teisėjų neprofesionalumo arba aplinkybių nesiaiškinimo bei jų objektyvaus nevertinimo rezultatas, o tai veda prie žmonių nepasitikėjimo, ne tik teismine, bet ir, apskritai, savo valstybės valdžia.
Gal mūsų įstatymų leidžiamajai valdžiai vertėtų pamąstyti dėl minėto BK straipsnio pakoregavimo arba, apskritai, jo panaikinimo ir Apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje įstatymo, kai kurių normų panaikinimo ar jų pakoregavimo.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad BK kitos normos, pakankamai gerai apsaugo asmenis nuo smurtinės veikos arba pasikėsinimo į smurtinę veiką be aptartų įstatymų.
Žmonėms, susidūrusiems su minėtų įstatymų taikymo peripetijomis, ar įtariant, kad kažkas, prieš jus, tuo gali pasinaudoti kaip įrankiu egoistiniams savo tikslams pasiekti, siūlyčiau neatidėliotinai kreiptis į advokatą, kad nepavėlinti savo teisių apgynimo galimybių bei išvengti nepageidautinų sau žalingų teisinių pasekmių.
