VAIKŲ PRIEVARTINIS PAĖMIMAS IŠ TĖVŲ VADOVAUJANTIS VEIKIANČIAIS NORMINIAIS AKTAIS BE PAKANKAMO APLINKYBIŲ TYRIMO, GALI TAPTI NE TIK ANTIHUMANIŠKA VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ VEIKLA „ARDANT“ ŠEIMAS, BET IR PRIEŠTARAUTI LR KONSTITUCIJAI

Tėvai susidūrę su prievartiniu vaikų paėmimu iš šeimos, turėdami dar vilties ir tikėdami teisingumu, kartais kreipiasi į mane teisinės pagalbos, tikėdamiesi, kad, gal būt, advokatas padės grąžinti paimtus vaikus šeimai. Išklausęs tėvų pasakojimų apie vaikų paėmimo priežastis, vykusį procesą bei paanalizavęs teismų nutartis dėl vaikų paėmimo, pastebiu, jog dažnos, tokios teismų nutartys yra tiesiog, labiau mechaniškos, antrinančios Vaikų teisių apsaugos tarnybų subjektyvioms išvadoms, nepakankamai pagrįstos realiai nustatytais bei objektyviai įvertintais faktais dėl kurių būtų teisinga prievarta paimti iš tėvų vaikus ir taip, valstybės lygmeniu, „ardyti“ šeimas nepaisant LR Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinto imperatyvaus, visai mūsų teisinei sistemai principo, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.

Keista gaunasi mūsų valstybės socialinė - teisinė politika, kai šis, konstitucinis principas, gali būti ignoruojamas, neskiriant pakankamo dėmesio vaikų paėmimo iš tėvų būtinumui paremtam visapusišku, neformaliu tyrimu, pagrįsti.

Kaip pavyzdį galima paimti ir paskutinio meto dėl vaikų prievartinio paėmimo iš tėvų civilinę bylą Nr. eS2-802-377/2025. Teismas joje iš esmės konstatuoja ir tik bendrais teiginiais paaiškina įstatymų prasmę, objektyviai netikrindamas ir nesigilindamas ar būtina yra šiuos įstatymus taikyti nagrinėjamoje konkrečioje situacijoje, ar Vaikų teisių apsaugos tarnybos pateiktos subjektyvios išvados iš tikrųjų atitinka realybę bei teismo nutartyje išaiškinamų įstatymų prasmę suteikiančią pakankamą teisinį pagrindą paimti iš tėvų vaikus. Proceso dalyviams ir kitiems žmonėms žinantiems šios ir kitų bylų panašias aplinkybes, gali kilti klausimai: kas tai ar teisėjų nekompetencija, ar formalus, mechaniškas, nesigilinant į bylos aplinkybes, teisingumo tariamas vykdymas? Ar tokia teismo nutartis atitinka teismų paskirtį – vykdyti ne formalų teisėtumą, o vertybinį konstitucinį teisingumą? Ar tokiais teismų sprendimais yra labiau apsaugomos vaikų ir apskritai žmonių teisės, ar šioms teisėms, pagal savo galimo pažeidimo rizikos mastą, iškyla ženkliai didesnė grėsmė viršijanti galimai formaliai „apsaugotas“ žmogaus, suprantama ir vaikų konstitucines teises augti ir vystytis savo šeimoje, tačiau, kad atsakyti į šiuos klausimus, būtina yra gili, nepaviršutinė tokių faktų bei teismų sprendimų analizė bei, manyčiau ir masinės informavimo priemonių, tokių bylų viešinimas neatskleidžiant asmenų duomenų bei pateikimas visuomenei.

Žvelgiant į tokias bylas galima teigti, kad nėra garantijų, jog Tarnybos, galimai kartu ir siekdamos parodyti savo tariamą socialinį reikšmingumą valstybėje, pateisinti sukurtų tarnybų tariamą būtinybę, tariamai gindamos vaikų teises, kartais, be galimai pakankamai atliekamo tyrimo, numanydamos, kad teismai, gali formaliai pritarti jų subjektyvioms išvadoms dėl prievartinio vaikų paėmimo iš tėvų būtinumo, gali imtis žmogaus prigimčiai ir šeimų vertybei žalingo žingsnio - prievarta atimti vaikus iš biologinių tėvų, nesant tam pakankamam teisiniam pagrindui.

Skirtingas žmonių socialinis gyvenimas, šeimų turtinė padėtis, ne visada gali atitikti sukurtus formalius standartus, kuriais remiasi tarnybos konstatuodamos, kad vaikams kažko tai trūksta, tariamai yra pažeidžiamos jų teisės, motinos ar tėvo griežtesnis žodis vaikui, ar plekštelėjimas per užpakaliuką yra vadinamas smurtu, kišantis į Konstitucijoje įtvirtintos autonominės, savarankiškos šeimos reikalus. Kartais ir iš masinių informavimo priemonių (TV pagalba) sužinome apie bylas, kai vaikai yra atimami vien dėl smulkių ir nevertų netgi diskusijoms priežasčių, kai atvykę Vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai šeimos patalpoje fiksuoja, jų manymu, nepakankamą šilumos kiekį bei savo išvadas būtinas vaikų atėmimui, pateikia taip, kad yra pažeidžiamos vaikų teisės normaliam vystymuisi ir būtina yra atimti iš šeimos vaikus.

Iš bendravimo su žmonėmis sužinome, kad dažnai Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, turėdami valdingus sprendžiamuosius įgaliojimus, atėję į šeimas, tiesiog agresyviai savivaliauja, nesiskaitydami su tėvais kaip namų šeimininkais, su tėvų teisėmis į savo vaikus, o jau teismų procesų metu, kartais galime stebėti, kad jie siekia atrodyti gailestingais, inteligentiškais, besirūpinančiais vaikais darbuotojais, labiau mylinčiais vaikus, nei šių vaikų motinos ir tėvai. Tačiau realybė yra kitokia, aš, tokio empirinio statistinio tyrimo nors ir nedariau bei empirinio tyrimo apklausos rezultatų nežinau, tačiau, apskritai, bendraujant su žmonėmis, kurie žino apie vaikų paėmimo iš kaimynų, bendradarbių, giminių faktus, iš jų neteko girdėti, kad jie, apskritai, pritartų vaikų paėmimui iš tėvų, kaip valstybinei priemonei. Priešingai, žmonės, netgi visiškai nesusidūrę su Vaikų teisių apsaugos tarnybų darbu, bet sužinoję apie konkrečią jų veiklą, dažnai rodo nepasitenkinimą, emocijas dėl šių tarnybų veiklos, jas pravardžiuodami totalitarinių valstybių specialiųjų tarnybų vardais.

Mūsų tėvai gyveno tarybinės visuomenės sąlygomis, kai totalitarinė valdžia geriau už mus - visuomenę žinojo: ko mums reikia, kaip turi elgtis tarybinis pilietis apskritai, tame tarpe ir šeimoje, kaip privalo auklėti vaikus, ką, apskritai privalo ir ko neprivalo daryti. Ar tokios, tarkime nūdienos represinės priemonės atimant vaikus iš tėvų „ardant“ šeimas, neprimena mums totalitarinės santvarkos, nesiskaitymo su žmonių teisėmis atvejus, šeimos vertybėmis, kadangi žmogus ir jo šeima, tuo metu, gyveno bei privalėjo tarnauti tarybinei valdžiai, o ne, kaip dabar, atvirkščiai, valstybė ir jos valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms, kas yra įtvirtinta mūsų Konstitucijoje, tačiau, kaip, valstybės lygmeniu, yra laikomasi šio konstitucinio principo valstybės institucijoms kišantis į šeimas, yra didžiulis klausimas visuomenei, kuriai ir privalo būti atskaitinga rinkta Lietuvos valdžia.

Kartais, subjektams turintiems įstatymų ar kitų norminių aktų leidybos iniciatyvos teisę, siūlant Seimui ar Vyriausybei bei jos institucijoms priimti atitinkamus norminius aktus, kaip svarus argumentas teisės akto priėmimo būtinybei yra pateikiamas pavyzdys, kad užsienyje, ES yra taip tai ir taip, todėl ir mes turime į mūsų veikiančią teisę įtraukti tokį tai įstatymą ar poįstatyminį aktą.

Mes esame maža tauta, turinti savo kultūrą, aukštą intelektą, papročius, savo mentalitetą, nesame mažiau protiškai mąstantys už kitas tautas, tai kodėl turime imti socialinio gyvenimo pavyzdžius iš kitų valstybių, tegul jos ima iš mūsų pavyzdžius tvarkant savo socialinį gyvenimą. Suprantama, kad mes negalime lenktyniauti su išsivysčiusiomis valstybėmis pramonėje, žemės ūkyje, tačiau mes, pagal savo tautinį intelektą, esame stiprūs medicininėje, inžinierinėje, kūrybinėje ir bet kurioje kitoje kultūrinėje veikloje, taip pat galime būti ir savu pavyzdžiu socialiniame gyvenime bei tarpusavio santykiuose. Dėl to tapatinant savo teisinę bazę net ir su ES reikalavimais, mūsų valdžia turi į tai žiūrėti blaiviai, realiai atstovaujant savo tautos interesams bei žmonių siekiams. Be to, svarbu yra suvokti ir tai, kad netgi vertybinio teisinio turinio norminis aktas, kuris nustato subjektų teises ir pareigas, suinteresuotoms šalims nepakankamai suvokiant jo turinį arba paviršutiniškai vykdant jame įtvirtintas pareigas, toks procesas gali atvesti prie priešingų reguliuojamų teisinių santykių, nei reglamentuoja konkretus norminis aktas ir to siekia visuomenė.

Primintinas posakis, kad atskiri žmonės, tame tarpe ir esantys valdžioje, gali klysti, tačiau tauta klysti negali. Dėl to, prieš priimant įstatymus bei kitus norminius aktus jautriau liečiančius visą mūsų visuomenę, būtina yra atsižvelgti į visuomenės poreikius, norus, žmonių pageidavimus atliekant nešališką, be menamų klausimų statistinę apklausą dėl svarbių visuomenei klausimų, o nespręsti už tautą, kaip jai geriau bus priimant vienokius ar kitokius teisės aktus, kurie reguliuos ypatingai jautrius bei lengvai pažeidžiamus teisinius santykius. Taip pat yra būtina labiau kontroliuoti Vaikų teisių apsaugos tarnybos veiklą - kaip ji ir jos atskiri darbuotojai laikosi norminių aktų reikalavimų susijusių su vaikų prievartinių paėmimu iš tėvų ir ar tai nepažeidžia tėvų teisių ieškant formalaus preteksto tariamam vaikų teisių pažeidimo faktui pateisinti bei formaliai išvadai pateikti.

Suprantama, kad socialiai yra visokiausių žmonių ir visokiausių socialinių santykių atvejų, kai, iš tikrųjų, yra būtina paimti vaikus iš tėvų dėl realaus smurto prieš juos, kitų nebepakenčiamų gyvenimo sąlygų, tačiau tai turi būti labai atsakingai tiriama bei daroma, gal būt, pavedant kontroliuoti tokį procesą, kaip ir ginant viešąjį interesą prokurorui.

Naujai išrinktai mūsų valdžiai reikėtų sužinoti tautos nuomonę be menamai užduodamų apklausos klausimų dėl vaikų atėmimo iš tėvų pagrindo įtvirtinamo norminiuose aktuose, nepamirštant mūsų LR Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos išlaikymui iš biudžeto yra skiriamos lėšos, kurias tarnyba, suprantama stengiasi „pateisinti“. Būtina būtų pažvelgti, kaip tarnybos darbuotojai yra skatinami dirbti ginant vaikų teises. Ar vienas iš tokio tarnybos darbuotojų skatinimo ir veiklos rezultatų nėra tai: kiek per metus yra atimama vaikų iš tėvų ir kokie, apskritai yra šios tarnybos darbuotojų darbo vertinimo bei skatinimo būdai – ar šeimų išsaugojimas, ar jų „ardymas“?

Remiantis minėta LR Konstitucijos nuostata, tikslinga būtų apsvarstyti: ar neracionaliau bei teisiškai objektyviau renkant faktus dėl vaikų teisių šeimoje galimo pažeidimo, dėl ko gali būti atimami iš tėvų vaikai, valstybei saugant ir globojant šeimą bei vaikystę, įvertinti ir atlikti analizę dėl Vaikų teisių apsaugos tarnybos funkcijų galimo perdavimo policijai, o šiai tarnybai iš biudžeto skiriamas lėšas, panaudoti realiems vaikų poreikiams tenkinti tokiems, kaip: nemokamiems pietums mokykloje, šeimos paramai įgyjant mokyklinį inventorių, šeimos paramai perkant rūbelius vaikams ir kitokiems vaikų poreikiams tenkinti, kas ir patvirtintų Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą realią valdžios institucijų veiklą rūpinantis šeimų globa bei vaikų realiais poreikiais. Tai atitiktų ir LR Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“.

Primintina LR Konstitucijos nuostata, kad šeima yra visuomenės pagrindas. Dėl to seka logiška išvada, kad be pakankamo teisinio pagrindo „ardant“ šeimas, kaip visuomenės pagrindą, yra „ardoma“ ir visuomenė bei, tuo pačiu, silpninama mūsų valstybė. Prievarta atimti iš šeimos vaikai, užaugę, kažin ar visi bus dėkingi buvusiai Lietuvos valdžiai dėl atimtos vaikystės ir teisės gyventi su savo tėvais, gal būt, su ne tokiais turtingais ar griežtesniais, bet su savo, o ne su svetimais žmonėmis, kadangi vaikystė nebepakartojama, o motinystė ir tėvystė yra konstitucinė vertybė.